Titulinis puslapis
Programa
Bendroji programa
Tikslai
Ištakos
Vertybės
Veiklos principai
Veiksmų programa
Esama padėtis
Finansai ir mokesčiai
Pramonė
Energetika
Privatizacija
Vidaus ir užsienio prekyba
Ryšiai ir informatika
Smulkus ir vidutinis verslas
Transportas
Užsienio ir nacionalinė saugumo politika
Teisėtvarka ir teisinės sistemos reforma
Žemės ūkis
Savivalda
Sveikatos ir socialinė politika
Švietimo ir mokslo politika
Socialdemokratija Lietuvoje
Vadovai
Arvydas Akstinavičius
Programa Mažeikiams
Štabas
Diskusija
Kontaktai
Puslapių struktūra

Titulinis puslapis

2003 m. gruodžio 6 d. įvyko Lietuvos partijos “Socialdemokratija 2000” suvažiavimas, kuriame buvo pakeistas partijos pavadinimas, patvirtinta nauja simbolika bei išrinkta vadovybė. Prisijungus daliai iš A.Brazausko vadovaujamos partijos pasitraukusių tikrųjų LSDP narių, partija nuo šiol vadinsis Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). Sąjungos pirmininku išrinktas Arvydas Akstinavičius. Patvirtinti pavaduotojai: Dainius Paukštė (pirmasis pavaduotojas), Violeta Linkienė, Irena Radvilienė, Kęstutis Jaskelevičius, Gediminas Akelaitis. Atsakingoji sekretorė – Rima Matijošienė.

Savaitės aktualijos


ARVYDO AKSTINAVIČIAUS PRANEŠIMAS SUVAŽIAVIME

Gerbiami svečiai, delegatai, mieli bičiuliai,
Pirmiausia noriu pasveikinti visus čia susirinkusius į šį drįsčiau pasakyti neeilinį socialdemokratų suvažiavimą. Neeilinį todėl, kad tikroji Lietuvos socialdemokratija turi istorinį šansą nebeklaidžioti klystkeliais, o vėl tapti vieninga politine jėga. Šis mūsų forumas neatsitiktinai vyksta šioje salėje. Prieš 6,5 metų karštą birželio savaitgalį būtent šioje salėje prasidėjo stiprėjančios tikrosios socialdemokratijos naikinimas. Nebijau pasakyti būtent tokius žodžius. Socialdemokratų partija buvo dirbtinai suskaldyta tam, kas kažkas, prisidengdamas jų vardu, galėtų daryti tai, kas nieko bendro neturi nei su socialdemokratine ideologija, nei su socialdemokratinėmis nuostatomis, nei su Stepono Kairio ir jo bendražygių deklaruotu principu “kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratų partijai”. Tuomet mes visi neatsilaikėme prieš tą skaldytojišką jėgą, pasidavėme emocijoms ir darėme klaidas. Tikrai nereikia ieškoti kaltų, nes klydome visi. Klydau ir aš pats. Todėl ir noriu atsiprašyti, kad prieš 6,5 metų šioje salėje buvau neteisus.
Tai skaudi praeitis. Bet šiandien turime žiūrėti į ateitį. Praeities, deja, nesugrąžinsi. Neabejoju, jog tikroji socialdemokratija šiandien būtina Lietuvai ir jos žmonėms. Nepamirškime, jog visa Europa iš karo griuvėsių kilo eidama būtent socialdemokratiniu keliu. Kartu reikalinga ir nauja politinių partijų ir politikos kokybė. Tai, kad tarp Europos valstybių būtent Lietuvoje politinėmis partijomis visuomenės pasitikėjimas yra pats mažiausias – tesiekia vos 7 proc. – kelia rimtą susirūpinimą. Šis mūsų suvažiavimas vyksta neeilinių įvykių fone. Deja, ne narystės NATO ir ES klausimais, o šalies demokratijos, jos likimo, visų mūsų ateities išbandymų laikotarpiu. Tai kas įvyko su Prezidentu ir jo aplinka drįstu pasakyti, jog tai yra ledkalnio viršūnė. Siekdama narystės ES ir NATO, Lietuva atrodė kaip patyrusios mezgėjos gražiai numegztas megztinis. Deja, pakako truputį timptelti už siūlo, praardyti ir pasirodė, jog šis megztinis numegztas iš kandžių sukapotų, mazgais surištų siūlų. Tik visi mazgai buvo suslėpti nematomoje pusėje. Pasirodo šioje veikiančioje valdžios sistemoje surišti daugelis – nuo Prezidento iki eilinio valdininkėlio ar pareigūno. Iš tiesų dabar mūsų šalies, jos vadovų, valdžios ir politikų laukia rimta egzaminų sesija už kurios, nei daug, nei mažai – trijų milijonų žmonių ateitis. Gaila, bet pirmieji rezultatai prasti. Tik keli pavyzdžiai: VSAT vadovas, aiškiai pripažinęs savo grubius darbo pažeidimus, sėkmingai darbuojasi toliau. Kalbame apie teisinę valstybę, o išeina, jog prezidentūra, besisamdydama UAB advokatų kontorą, pati elgiasi kaip uždara akcinė bendrovė. Tiesiog šiurpas nukrato, kuomet pagalvoji kas ir kaip būtų, jei ši sistema nebūtų išlukštenta dar kokius dvejus ar trejus metus, o kerotų ir plėstųsi.

Lietuviškų bei užsienietiškų dainų žodžiai skambės mintyse..


Prezidentūros skandalas verčia pažvelgti giliau. Rolandas Paksas neatsirado iš niekur. Jo kelią į Prezidento postą tiesė ir konservatoriai, ir liberalai, ir jo pirmtakas, ekscelencija Valdas Adamkus. Seimas, kuris vis labiau tampa verslo mašina, kuomet turint milijoną, parlamentaro mandatas suteikia galimybę pasidaryti daugiau, taip pat buvo gera terpė. Žalią šviesą uždegė ir žiniasklaida. Tai kas dabar keliama viešumon dar prieš Prezidento rinkimus buvo vieša paslaptimi. O kur žiniasklaidos, kaip tautos švietėjo ir ugdytojo, kaip ketvirtosios (o Lietuvoje gal pirmosios) valdžios pareiga ir atsakomybė?
Tokia realybė. Kaip ir politine norma tapęs terminas “išdūrė“ arba principas “nesvarbu ką žadi, svarbu tai, ką darai”. Premjeras labai mėgsta girtis augančiais ir gerėjančiais statistiniais rodikliais, tačiau didžioji dauguma žmonių iki šiol jų taip ir nepajuto. Ir negalėjo pajusti, nes per trylika nepriklausomybės metų Lietuvoje iš esmės vyravo stambųjį kapitalą ginanti dešinioji politika. Ir Algirdas Brazauskas yra pats ištikimiausias jos atstovas. Įstatymų pataisos mokesčių sistemoje (tame tarpe ir pelno mokesčio sumažinimas), pataisos Akcinių bendrovių įstatyme, kuomet smulkieji akcininkai nustumiami, stambieji be kontrolės kaip nori taip tvarkosi, privatizavimo procesai – tai tik keli pavyzdžiai iš akivaizdaus stambiojo kapitalo protegavimo. Tą patvirtina ir statistika. Lietuvoje 2001-2002 metais samdomųjų darbuotojų pajamos praktiškai išaugo tik 1 proc., o darbdavių – 23 proc. Tas faktas, kad 16,6 procento šalies piliečių gyvena žemiau santykinės skurdo ribos, kuri 2002 m. duomenimis buvo 266,22 Lt, iškalbingas pats savaime. Ir ką tai bendro turi su socialdemokratine politika? Beje, stambiojo kapitalo atstovai, visą laiką beatodairiškai tenkindami tik savo interesus, gana stipriai prisidėjo prie šios nelinksmos mūsų šaliai realybės: tiek politinės, tiek ekonominės, tiek socialinės. Išstumiamas smulkus ir vidutinis verslas, slopinamas viduriniojo sluoksnio susiformavimas – taip išbalansuojama galima natūrali visuomenės sankloda, kas anksčiau ar vėliau, kaip rodo ir Vakarų šalių patirtis grįžta bumerangu prieš tą patį stambųjį kapitalą.
Taigi, laikas ir realybė iškėlė politinių partijų ir politikos naujos kokybės reikalavimus, nes valdžios siekimas bet kokia kaina, kuomet valdžia tampa gyvenimo būdu, o ne priemone savo programoms ir idėjoms realizuoti, negali susilaukti visuomenės palaikymo. Naujos kokybės mes privalome siekti ir reikalauti ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Nes tik kokybiškos ir kompetentingos politinės partijos, realiais veiksmais atspindinčios savąją ideologiją, gali atstatyti visuomenės pasitikėjimą valdžia bei padėti sukurti teigiamą šalies įvaizdį. Mums ne tas pats ne tik kokios kokybės partijos bus šalia mūsų kairiajame flange, bet svarbi ir dešiniųjų partijų kokybė, nes to reikia Lietuvai ir tai yra visų mūsų bendras reikalas. Mums svarbus ir profesinių sąjungų, visuomeninių organizacijų, visos visuomenės politinis ir pilietinis brandumas bei aktyvumas. Nes to taip pat reikia Lietuvai.
Išskirtinę vietą skirčiau Lietuvos šviesuomenei. Ji visados buvo mūsų krašto kalbos, papročių saugotojais ir puoselėtojais, demokratijos nešėjais, vedliais į valstybės savarankiškumą. Inteligentija pažadino tautą, subūrė Sąjūdį ir atvedė šalį į Nepriklausomybės atkūrimą – 1990 m. kovo 11-ąją. Deja, didžioji dalis intelektualų, kurie puoselėjo tik kilnius tikslus, tapo atstumti ir nereikalingi, o tuo pačiu liko vėlesnių įvykių pasyviais stebėtojais. Prezidentūros skandalas, pastaruoju metu sukrėtęs visą valstybę, parodė, jog inteligentija ir akademinis jaunimas nėra abejingi Lietuvos likimui. Laikmetis ir šalies ateitis, kaip ir visuomet, reikalauja iš šviesuomenės naujų pastangų. Akivaizdu, jog vien pilietiškumo akcijų jau neužtenka, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo politinių krizių, skandalų ar priešiškų jėgų įtakos. Inteligentija turi ryžtis ir aktyviai politinei veiklai. Priešingu atveju ir būsimuose Parlamento rinkimuose 2004 m. Seimo narių vietas vėl užims žmonės, kuriems politika bei valdžia tėra tik verslas su galimybe jį pagerinti sau.
Mes kviečiame Lietuvos šviesuomenę grįžti į politiką ir žymiai sustiprinti savo įtaką pačių įvairiausių Lietuvos politinio gyvenimo sprendimų formavimui. Tik tokiu būdu būtų galima susigrąžinti tautos pasitikėjimą ne tik valdžios institucijomis, bet ir krizėje atsidūrusia politine sistema.
Šis suvažiavimas – tikrų socialdemokratinių jėgų vienijimosi pradžia. Žinau, jog bus nelengva, nes tai ką mes deklaruojame, tai ko siekiame, tai ką siūlome, tai ką darome – ne tik kantrumo ir pasiaukojimo reikalaujantis, bet ir stipraus merkantilinės sistemos pasipriešinimo sulaukiantis procesas. Aš tikiu, kad mums pasiseks ne tik apjungti tikrąsias socialdemokratines jėgas, bet ir suburti žmones, kuriems nesvetimos socialdemokratinės idėjos, suburti tuos, kurie siekia kilnesnių tikslų ir nori, kad ir Lietuvoje būtų kitaip nei šiandien turime tikrovėje.

ATSAKINGOJO SEKRETORIAUS PRANEŠIMAS

Gerb. bičiuliai,
Savo pranešimą pradėsiu nuo statistikos. Rugsėjo 27 d. tarybos posėdyje buvo revizuotos partijos struktūros. Buvo suspenduoti 12 skyrių ir beveik 1000 taip vadinamų “popierinių” narių, kurie visus metus nedalyvavo “Socialdemokratija 2000” veikloje. Tai buvo būtinas žingsnis. Partija pradėjo persitvarkymą ir jį įgyvendina. Šiuo metu partijoje yra 1200 narių, turime 28 struktūrines organizacijas iš 60 savivaldybių. Pastaruoju metu partijos gretas papildė apie 50 narių išėjusių iš A.Brazausko vadovaujamos partijos ir apie 50 žmonių anksčiau aktyviai nedalyvavusių partinėje politinėje veikloje, kuriuos visgi sudomino socialdemokratinės idėjos. Metų bėgyje “Socialdemokratija 2000” neteko ir keliolikos savo narių – viena grupelė, Rolandui Paksui tapus Prezidentu, papildė liberaldemokratų gretas, keletas narių su buvusiu partijos primininku Rimantu Dagiu spalio pabaigoje perėjo į konservatorių stovyklą. Tačiau šios netektys nesutrikdė partijos darbo.
Nuo praėjusio suvažiavimo praėjo metai ir du mėnesiai. Norėčiau dar kartą pažymėti ypatingą mūsų partijos bruožą pasireiškusį per ataskaitinį laikotarpį – tai, kad “Socialdemokratija 2000” ir neturėdama šiuo metu savo atstovų Seime, aktyviai dalyvavo valstybės politiniame gyvenime, pareikšdama savo nuomonę ir siūlymus aktualiausiais šaliai ir jos žmonėms klausimais. Reikia pažymėti, kad vien per ataskaitinį laikotarpį įvyko 19 valdybos ir tarybos posėdžių, priėmėme virš 30 dokumentų. Tik gaila, kad dauguma mūsų idėjų taip ir nepasiekdavo visuomenės. Dažniausiai likdavo gulėti žiniasklaidos stalčiuose arba, geriausiu atveju, būdavo atkartojamos kitų.
Laikotarpiu tarp suvažiavimų įvyko Prezidento ir savivaldybių rinkimai. Tai, kad “Socialdemokratijai 2000” pavyko už savo kandidatą surinkti daugiau kaip 25 000 parašų, galima laikyti partijos laimėjimu, tačiau po to buvo padaryta taktinė klaida – savo kandidatūrą Rimantas Dagys Valdo Adamkaus naudai nusiėmė akivaizdžiai vėluodamas ir Prezidento rinkimai buvo beviltiškai pralaimėti. Šių rinkimų fone negalime džiaugtis ir pasiekimais savivaldybėse. Partijos nariai buvo išblaškyti po įvairius sąrašus. Savarankiškai dalyvavome tik 8 apygardose. Galutinis rezultatas – 7 savivaldybių tarybų nariai, tačiau tik Mažeikiuose “Socialdemokratija 2000” įveikė reikalaujamą 4 procentų barjerą.
Po rinkimų partijos veikloje išskirčiau tris etapus. Pirmasis – tai buvo desperatiško blaškymosi periodas – Rimantas Dagys siūlė kuo greičiau prisijungti prie bet kurios dešiniosios partijos – krikščionių demokratų, vienų ar kitų konservatorių. Šis etapas baigėsi tuo, kad kovo 22 d. tarybos posėdyje Rimantas Dagys sustabdė savo, kaip partijos pirmininko, įgaliojimus, o balandžio 5 d. tarybos posėdyje “Socialdemokratija 2000” pripažino, išanalizavo bei kritiškai įvertino savo klaidas, padarė atitinkamas išvadas ir nutarė persitvarkyti. Partija deklaravo, jog yra kairiojo centro politinė organizacija, vadovaujasi socialdemokratine ideologija ir nieko bendro neturi su dešiniosiomis politinėmis jėgomis. Šį momentą vainikavo pirmoji 2003 m. balandžio 26 d. priimta deklaracija.
Jau gegužės mėn į “Socialdemokratija 2000” paskelbtą persitvarkymą pradėjo atsiliepti pirmieji buvę mūsų bičiuliai, tikrieji LSDP nariai. Malonu, kad vienas pirmųjų tai padarė 60 metų socialdemokratinį stažą turintis, Vincas Sinkevičius iš Marijampolės. Prasidėjo artimesnis “Socialdemokratija 2000” bendravimas su tikraisiais LSDP nariais. Užsimezgė kontaktai su kitomis istorinėmis socialdemokratų asmenybėmis – Stepono Kairio bendražygio, Jackaus Sondeckio, kurio kaip tik tai šiemet minimos šimtas dešimtosios gimimo metinės, sūnumi profesoriumi Sauliumi Sondeckiu. O mūsų bendravimas su ilgamečiu LSDP pirmininku profesoriumi Aloyzu Sakalu niekada nebuvo nutrūkęs. Grupelė tikrųjų LSDP narių papildė “Socialdemokratija 2000” gretas. Šį laikotarpį vainikavo “Stepono Kairio idėjų tęstinumo – dviejų socialdemokratinių srovių jungimosi deklaracija”, priimta rugpjūčio 23 d.

Balkonų stiklinimas - tiems kam reikia šiltesnių ir jaukesnių namų.


Trečiajame etape įvyko tai, kas, mano manymu ir turėjo įvykti – Rimantas Dagys paliko partiją ir papildė konservatorių gretas. Reikia pripažinti, jog mūsų partijai neigiamos reikšmės turėjo ne tiek pats buvusio partijos pirmininko pasitraukimas, kiek žiniasklaidos suformuota nuomonė, kad su Rimantu Dagiu prie konservatorių prisijungė vos ne visa partija “Socialdemokratija 2000”. Tačiau šiandien mes esame ne konservatorių, o tikrų socialdemokratų suvažiavime. Bedradarbiavimas su tikraisiais LSDP nariais vis stiprėja. Rugsėjo mėn. buvo įkurtas Lietuvos socialdemokratų sąjungos klubas, kurio pirmininku išrinktas Kęstutis Jaskelevičius. Pamažu į partiją pradėjo ateiti ir nauji nariai, kuriuos mes sudominome savo idėjomis ir kurie turi gerų minčių. Iš tiesų šiandien turime istorinę galimybę – tikrąsias socialdemokratines sroves vėl sujungti į vieningą socialdemokratinį judėjimą – Lietuvos socialdemokratų sąjungą.

Violeta Linkienė, Vilnius, 2003-12-06